malda sielai

taigos nepalikdavo tyro vandens
jos nušvitindavo netgi šaltinius
viskas virsdavo veidrodžiais
krisdavo į save netgi pasaulis
taigos krito žemyn
jaučiau, jog sninga po kojomis
tako neliko
praeivių neliko
tik vizijos
tik karčiamų šešėliai
tik nakties tirščiai

naktys šaukdavo nerimstančias sielas
klajojančias po ūkanotus žvaigždynus
prišaukdavo vilko vedlį
mėgo klaidinti
ūkdavo netgi medžiai
jų surakintos širdys - kaip labirintai
varinėjo viršūnėse
snaigių šešėlius

takas į Šiaurę buvo be nuolydžių
baigėsi ten, kur rūkas apgaubė sniegą
ant pasaulio krašto
stovėjau viena
žvelgiau kur
teptukais auksine spalva
tapytojas genijus išdažė baltą iškritusį sniegą
žvelgiau į aukso irklą
vilnijantį jūroje
lyg saulėje
sekiojančioj žveją

daužėsi ledynų dvasia
į viduramžius menančią sieną
krito varvekliai
tarsi nuo pirštų
tarsi
kliedėjau
laike

ar galėjo nunešti sielos vedliai
į tą amžių
mane
kur laukė dvare
ruduo ir ramybė
crepuscolo

2018-10-27 20:31:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2018-11-03 12:57:29

tiesa viena
poezija bekraštė 
nukarūnuota rudenų
spalvų paletėje beraštėj 
suspindi perlais
žiemos ledas
pradžia šventa
jau karūnuotis metas

pavasarių pūgom
jau nuneštais
cunamiais
meilės

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-10-29 20:40:01

Sielos vedliams jokių užkardų nėra.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-10-29 12:07:18

ant pasaulio krašto
stovėjau viena
žvelgiau kur
teptukais auksine spalva
tapytojas genijus išdažė baltą iškritusį sniegą
žvelgiau į aukso irklą
vilnijantį jūroje
lyg saulėje
sekiojančioj žveją


Ačiū, manau tiesiog fantastinis vaizdas
 

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2018-10-29 10:48:58

Kiek daug gali tie mūsų sielos vedliai...  Neįtikėtini dalykai tampa realybe.