Štai ir baigėsi čežančio aukso idilė — 
Nusileido po kojom ir virto raukšlėtais variokais.
Nesėkmingai gaivindami debesys šalto lietučio užpylė
Ir paletę spalvų ėmė murzina pilkuma niokot.
Priglundu prie tavęs, kad užgirsčiau pulsuojančią šilumą,
Nes drovumo žara vėl ir vėl pro miglas nuaušroja.
Nebereikia kalbų, nes tikriausias tiesas mes ištylime.
Šiltame glėbyje atsivėrė godotasis Rojus.
Kaip galėčiau užmiršt kartą būtą jutimų zenitą
Ir sulos fontanus, ir jausmų pražydėjusių medų?
Atmintis nusineš mus abu iš peizažo nulyto
Iš pilkos dabarties, vario smulkmę po kojom kur meta.