mažais takeliais vaikšto meilė

niekada negirdėjau savojo laiko
ir kalno muzikos niekada negirdėjau
lipau ant uolos
kad mane persmeigtų saulė
jos spindulys
jos aušra
tarsi strėlės Arėjo


ji nušvytino
pajaučiau srūvančią kūnu
aukštikalnių muziką
tarsi ką tik užgimusi
ką tik išvydus pasaulį
iš lizdo
paukščiukais plazdėjo


nusklendžiau
ten, kur atsimuša aidas
kur nėra išėjimų
bet vis tiek matosi toliai
jie gundo
jie gilūs, jie klaidūs


įkvėpiau oro ir netikėtai kritau
daug lėčiau nei krito tyla
daug lėčiau, nei galėjo nukristi
su sniego lavinomis sniegnešos meilė
ir jos išnešiota lakštingalų muzika
kritau
tarsi į sapną į deltą
ak, mano pasauli


užkimusi nesakiau – niekada
niekada
nenunešiu šio aido
netgi jei purtytų vėjas

…......
netgi, jei mano aušra.....
ten, kur mažą takelį
pamėgę nykštukai
sulaukę šviesos staiga pakerėjo
suposi žvilgsniai
ant miško sūpynių
suposi žvilgsniai
ir manosios akys
nušvitę regėjo, jos meilę regėjo...
crepuscolo

2018-10-21 22:27:44

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-10-23 16:45:09

Lyriškos, įdomios eilės.
Nesvarbu, kad meilė vaikšto mažais nykštukų takeliais, bet svarbu, kad nenuklystų šuntakiais. Na, o tikėtis, kad meilė gali važinėti greitkeliais mersu - būtų virš fantazijos ribos.

Vartotojas (-a): nerasti

Sukurta: 2018-10-21 23:34:08

Meilę regėjo ir juto.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-10-21 22:59:04

Pilnos žavesio eilės, ačiū

įkvėpiau oro ir netikėtai kritau
daug lėčiau nei krito tyla
daug lėčiau, nei galėjo nukristi
su sniego lavinomis sniegnešos meilė
ir jos išnešiota lakštingalų muzika