raudonos plytos

laikas – mano svajonių nešikas
jos mažta, mažta
svajonės išnyksta Carcero kalėjime


ir vėl sapnuoju
nusirengiu miestu
gotikos rūmais man sukelia skausmą
paimu rudens pritvinkusį
topolio lapą
surandu jame tebealsuojančią gyslą


kodėl akmenukai – tai kankiniai
jų grindinys tarsi pilnas akustikos
vidury gatvės akordeonu
groju švelnų, vos girdimą valsą
vos pakilę iš miego
jau šoka


štai vėl šermukšnių sula iš manęs išteka
stoginių vamzdeliais, liejasi kertėmis
tiek daug burbulų įkvėpio gniūžtėje
tiek daug kanalų iš gatvių subėgusių
į išskėstus delnus


ar šįkart – Venecija
ar aš gondoloje
jaučiu, kaip minia mano mentes suspaudžia
kaip pokšintys gatvėmis batai prispaudžia
žmonės vaikšto su skėčiais
gėlėmis dengiasi
ir, atrodo
kvėpuoja lėliškais dainiais


irstausi
kai mėnesiena
kai svajonės nukelia ūkanų dangtį
kai renesansas gondoloje spindi
dar viena rotušė
dar vienas priekalas
kalantis širdį


raudonom plytomis
apkloju save
jog nesušalčiau
 
crepuscolo

2018-10-20 09:27:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-10-23 18:07:04

Jūsų svajonės vertos didelio dėmesio. Ne kiekvienam pavyksta prisiliesti net svajonėse prie viduramžių ir legendomis apipintų vietovių.
Svajonės žmogui neleidžia išsekti energijai.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-10-20 19:29:42

Aš irgi noriu taip pasiirstyti