bangomūša

jie nyksta po vieną 
briedžiai su ragais iš mano vidaus 
ant jų kalkės užmestos 
jie išlaša akvarelėmis
miškų viršūnėmis
nuteka

nelieka paveikslų
tik tuštuma
menė be muzikos
menė be dulkės

mėnulio pjautuvas
pakibęs
styro ore
kampe sulūžęs
pasvirusi trupmena

nebenoriu aido
besitrankančio sienomis
žmonių šurmulys trejais metais prasilenkia 
lieka tik pėdsakų nuobiros

sėdžiu halėje ant žemės
matau praeinančių kojas
jaučiu šalnas kaip savo širdies plakimą
girdžiu kaip kaukia
traukiniai
kaip konduktorės sužymi bilietėlius
kaulėtais pirštais

tobulo pasaulio nebuvo, niekada jo nebuvo
nuo pilies kuorų nušokdavo kankiniai
tarsi į mano sapnus
jie sušokdavo

ir vėl polifonija, Aš užkrėsta
žvelgiu pro vakaro stiklą
vien kalkės ir tamsiai mėlyni tamsumos dryžiai
lyg Antikos rykštės
lyg viduramžių debesys
lyg nuodėguliai laužo
plaka mane, plaka mane
 
crepuscolo

2018-10-18 20:10:09

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-10-21 15:43:35

Nereikia norėti, kad iš chaoso, kas nors taptų tobulu. Realesnis atvirkštinis procesas t.y. galimybė grįžti į chaosą.
Sutinku su Poeta, kad tiktai Dievas yra tobulas..

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-10-19 15:59:27

Taip, kaip tobulo žmogaus, išskyrus JEZŲ KRISTŲ