dagtys ant sniego

ir vėl aplinkui tik vakaras
ir vėl mane medžiojančios žvaigždės
ir visi angelai
pro skulptūras jų nuplaukiu
kur žarijomis smilksta tamsa
kur molio sienose švysčioja
įrėžtos dagtys


pelenuose išvydau dar vieną atgimusį miestą
iš smėlio platybių it feniksą
pro gatvių grindinius
išsiveržiantį šulinių vandenais
manyje užspaudžiantį dangtį
ak, nepaskęsiu


savyje, lyg tyruose, klajosiu
įšalusiose medžio langinėse
kol kris ciano rasa
ir miegos kūdikėlis kankindamas lopšį
kol galeromis nueis tolyn paskutiniai vergai
ir tylus polonezas
privers mano širdį suplakti


ir kol krito rasa ant grindinio grotų
kol veidų atvaizdai nuslinko su mimais į sutemas
ir vėsa prisitraukė fėjų lopšines
nakties išlauktoj tyloj
aš sėdėjau užsimerkus karalių šventyklose
ir jaučiau, jog kažkur,
lyg ir toje tyloj


mano piktieji vėjo malūnai
mano piktieji vėjo malūnai
košdami vandenis
vėl dundeno kažką apie meilę
 
crepuscolo

2018-10-16 19:23:39

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-10-16 21:48:15

Jūs turit gyvą trečią akį