tyliai... tyliai

ar mano ledynai jau užgožė Galijos upes
ir jos suledėjo
tarsi surakintomis krūtinėmis
iš po rūdijančios geležies stengėsi išsiveržti
košdamos iš po savęs vandenį
tą niūrųjį džiną


regėjau, kaip paskutinis šventasis
ką tik nuėjo per įšalusią žemę
vilkdamas rogėse
užsilikusiį spindulį
jo pėdsakais nusekė ordos


ir tuomet pamačiau dar vieną Smaragdinį miestą
po Moiros krūtine
kurio kaliausės daužėsi vėjuose
ir visur rugiai, tarsi miražai
tarsi vezuvijų ugnys
mirgėjo prieš saulę


ak, nereikia man tos solo atliekamos
nekarūnuotos dainos
kuriai plojo minios vasalų
minios centurionų ir mužikų iš tyrų
dėl kurios nulenkdavo galvą netgi karaliai
netgi sužmogėję vieškelių angelai
netgi vargetos su pintais krepšeliais
netgi mėlynos akys
prieš ją užsimerkdavo


man nereikėjo šios dainos,
nuplukdytos sušalusiomis upėmis
kartu su sieliais
tarsi silencio
tarsi nebūtų nė garso
tarsi širdimi tekėtų ne kraujas
o mėlyni vandenys
ir kauktų tik žvėrys, likę vienutėse
ir vienas šventasis tamsoje be ugnies
 
crepuscolo

2018-10-15 20:02:04

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...