Anomalija savęs

Naršau ne save, savo tylą ir savo tylėjimą. Kodėl manęs nėra ten, kur būdavau ganėtinai pastebima? Nežinau. Man nerūpi niekam atsakyti į klausimus, būgštavimus. Atsiriboti nuo visko man niekada nepavykdavo, dabar pavyksta. Tuo džiaugiuosi, dėl to nerimauju. Nejau virstu, tampu vaikščiojančia šmėkla? Savo pačios šešėliu, kurio net pati negaliu matyti? Įvairiaspalviai klevai už lango nesukelia norimų asociacijų. Dėl labai paprastos priežasties: Aš jų nenoriu, nepageidauju. Gatve skubantys žmonės nebėra tas impulsas jiems dar ką iš savęs ištraukus sudėt po kojų kojomis lyg ant kokio aukuro. Vartau virtualią knygą, kurioje tiek pažįstamų vardų, pavardžių, veidų. Vėlgi jokių jausmų, aistrų, noro teigti ką, pritarti, diskutuoti, ginčytis, protestuoti. Niekas neiššaukia liūdesio, nostalgijos ar apskritai ko nors, kam žmogus sutvertas. Į nieką nesigilinti, štai kur randu terpę sau. Joje man saugu. Tokio saugumo niekuomet nebuvau patyrusi per visus savo netrumpus gyvenimo metus. Tuo pačiu rodos išnyko trintis ir tarp kitų, kurią sukeldavau savo ironija, sarkazmu, kritika ir etc.

Pasaulis nevienalytis. Nes nevienalyčiai ir žmonės jame gyvenantys ir beje skrupulingai naikinantys pasaulį, kurį patys sukūrė. Aš irgi viena iš jų. Nevienalytė būtybė. Vis dar alkana to gyvenimo, bet pavargusi būt pastebima. Pavargusi sukinėtis tarp šaunesnių, tobulesnių, daugiau galinčių arba taip bent jau manančių. Linkiu jiems sėkmės. O labiausiai jos linkiu sau, būnant už viso, kas sukelia aistrų audras. Ten, į kur pasitraukiau savo valia, jų nėra, negali būti. Joms nėra iš ko ir dėl ko kilti. To norėjau, tą turiu. Galiausiai, jei norite, tai labdara sau. Be jokio grįžtamojo ryšio, nes už šitokią labdarą nebūna nei to ačiū, nei šypsenos, nei meilės, nei nepadoraus gesto. Ir ačiū Dievui, kad šitaip.

Žinau, visko mano keista samprata. Ji būdinga turbūt tik man. Ir mano elgsena keista, nesuprantama ir nepriimtina masiniam vartojimui. O kodėl, beje, ją reikėtų vartoti? Juk masės ne visuomet teisios. Ir masiniai veiksmai ne visuomet save pateisina. Ir net labai dažnai, dažniau gal nei miniai norėtųsi, yra beverčiai savo prigimtimi. Jei nežalingi tai pačiai miniai, tai pačiai žmonių masei. Tikrai atsiras tokių, kurie apšauks mane, sakys, kad esu kažkokia anomalija. Jergutėliau, gi jei kam taip atrodo, labai prašom. Galiu ir anomalija būti, sėkmingai gyventi tokia, kol Dangus, aukštas ar žemas, mane pasiims. Kokia bebūčiau, kaip mane kas priimtų, atmestų, iškoneveiktų ir etc. man lygiai kaip ir kitiems pavasaris ateis, kukuos gegutė kažkur parke, suoks saldžiabalsė lakštingala. Nes taip gamtos motinos prisakyta. Ir kitaip nebus. Man rūpi peršokt žiemą. Tai mano noras, pats didžiausias. Ir vienintelis kol kas. Šiai dienai, šiai minutei. O kas paskui, gal pasirodys, gal ne.
Mira Mira

2018-10-09 08:47:15

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-10-09 22:58:09

Atsipalaiduokit ir įkvėpkit, pajuskit gyvasties skonį, jūs graži, nes jūsų eilės gražios ir prasmingos ir šitas kūrinėlis taip pat ir visai jūs ne anomalija, nes mums visiems taip kartais atsitinka. Kartais gera gyvenimą paleisti tekėti sava tėkme.