Trumpam į Dangų
ir vėl į save.
Lyg riešutą gliaudai abejones.
Savo likimą naršai po sruogelę.
Mylimas, baramas
jis neužaugančiu vaiku ant tavo kelių.
Nubučiuotas nuglamonėtas,
keliais nubrozdintais vaikšto,
kur žemuogių lietūs,
kur skaudi dilgėlė prie kelio.
Ir vėl iš ryto varpo varinis garsas,
sklidinas visko, ką
pakelėje sugaudė jam vėjai padaužos.

Sruogą po sruogos myluoji likimą.
Visada mažą, vaiko akelėmis.
Žemuogėm sirpstant, išgliaudytą
branduolį palieki praeičiai.
Idant aplenktų dilgėlės pėdas,
tikintis žemėje
amžino gyvenimo išganingos vizijos.

2018 07 24/25