Nei tavo artuma, nei mano tõlumos
Pusiaukelės neras.
Kai bėgo tas pavasaris kvatodamas, –
Nesišypsojom mes...
Ir tolo dienos be tiesos, be atsako, –
Tik vėjas vis langan...
Kodėl dabar tą būtą laiką atsekam
Ir kiek svarbu kuriam?..
Šešėliai praeities tave dar vejasi...
Nuo jų pabėgt vilies?
Lai saulė šykščiai šypteli pro debesį
Virš griuvusios pilies...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-10-04 17:12:58
Puikios eilės apie bėgantį laiką ir praeities ieškojimą, nes jos vis pasigendame.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-10-03 22:06:31
Graži minčių raiška.
Kai nepavyksta surasti pusiaukelės, sugriūva net pilys.
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-10-02 16:51:07
Svarbiausia - saulė, nors ir virš griuvėsių...
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2018-10-01 22:43:03
Laikas visagalis...Priglausiu
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-10-01 13:32:56
Taip, pylys kartais griūna, turbūt praranda savo stiprybę ir grožį, apauga pelėsiais ir kerpėm, laikas daro savo darbą.