Ir mūsų dar nebuvo –
Iliuzijos, tik vizijos, sapnai,
Bet kritom mes, tik už gyvenimo užkliuvę,
Tada jutai, kad gyvenai...
 
Ne, skridom ne lėktuvais,
Ir neišsiskleidė sparnai,
Ir žvainos naktys, skaisčios dienos žuvo,
Aš laukiau – tu neatėjai.
 
Atėjo žodis ir padėjo tašką,
Ir tarė – aš daugiau nei ši būtis,
Žvaigždes po vieną tyliai raškė,
Kada dejavo vieniša naktis.
 
Tada tylios kalbos fontanai taškės,
Žygiavo paskutinė žemės ir dangaus pjūtis...