Kai saulė leidosi, užsidegė dangus,
O vėjas įpūtė tą debesynų liepsną.
Nepsisimink, kas buvo, nespėliok, kas bus –
Nakty stiprėja geismas prisiliesti,
Priglust, pajusti, jog šalia esi,
Jog ramūs tvinksniai giedrą rytą žada,
Nors per saulėlydį liepsnoja debesis,
Būty kol kas nė jokio gaisro kvapo,
Štai mėto žiežirbas panamėje klevai,
Nes lyg ir jiems viršūnės ėmė degti.
O tu mane tvirčiau apkabinai
Ir mes kartu panirome į ramią tylią naktį.