Jau sidabru apsitraukė bokštai,
Šaltis piešia rožes ant langų;
Tu manim tikėk, kaip vėjai tiki medžiais,
Kai ryto ūkai traukia širdį –
Grįš kareivis pas mylimą savo.
 
Praeiviams snaigės balino plaukus,
Varvekliai dygsta stogams ant kraštų;
Tu, sesule, nebarstyk ašarėlių
Tarsi dangui tyliai prakiurus –
Ar girdi? Jis pareina, jau grįžta!
 
Štai laukuose jau patalas baltas,
Kraujo lašas ant smilgos galvos;
Ak, mieloji, vakarai jau raudoni,
Temsta saulė pažvelgus aukštyn –
Tavo mylimas kareivis negrįš.