Minčių laužas gęsta, silpnai rusena
ir jokie vėjai neįžiebs ugnies –
jaučiu sieloje tylumą vėsią:
laikas savo atliko – tuštuma – išties.
Tad nelauk, neliepsnos – sustingo –
gal ne tuos jausmus klojai ant jo,
tik girdi atodūsius skausmingus,
nes vidinis pasaulis – pralaimėjo...
Šalia pasilieka savasties ramybė,
netekties jausmo jau nepasigendi,
kelyje mintys nurimo, nelydi tavęs,
tik sapne išgirsti žodžius iš toli,
o rytmetyje pasigendi vienišos raidės...

2018 03 18