Santrauka:
Ką tik parašiau. Nesugalvojau pavadinimo, atleiskit.
Pilkąjį rūko vingį
dengiantį mano kelią
glostau delnais. Palinkęs
liūdintis senas berželis
beria lapus į tylą,
viltį išklodamas auksu,
aš pamiršau žodį myliu.
Lauksiu pavasario, lauksiu...
Vėlei šalna kietaširdė
glausis prie žemės krūtinės.
Lietūs vis lis ir vis girdys
miegančią žolę šilkinę.
Naktys pajuodusios ūkaus,
dengs baltas pūkas žydrynę.
Jausiuos visai nusiplūkus,
švies tik viltis paskutinė.
Siaučiančią nuožmią pūgą
aš naktimis vis lydėsiu.
Norai slapstytis pabūgo –
Būti kartu, būti dviese.
spika
2018-09-17 15:33:34
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-09-19 14:09:05
Puikiai , vaizdingai.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-09-19 11:02:49
Gražus eilėraštyje ruduo, šviesus pavasario laukimas, įveikiantis net žiemos pūgą...
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-09-19 10:58:22
Toks lyrinis atsivėrimas eilėse parodo poetės santykį su gamta.
Gal tiktų pavadinimas "Laukimas", visą laiką kažko laukiame.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-09-18 11:45:28
Nors dar kartais kaitri saulutė, bet nuotaika jau rudeniška...Patiko.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-09-17 22:33:01
Eilės geros: atsiveria vaizdai, mintys, jausmai... (O pavadinimas juk ir nebūtinas).