Rugsėjiškas

Per pusę skilusi šviesa ir žemės sustiprėjusi trauka,
Tad skrydžio vis mažiau, tačiau daugiau kritimo.
Ir baimės drebulys – štai stoviu čia nuoga,
Bet nieks ilgėdamasis, laukdamas nerymo.
Štai sauja skiaučių to, ko nedraskei,
Štai vaisių pastangos pravert atolo varčią
Ir slaptas geismas kartą pasileist
Nuo vergės priedemės priimti dalią karčią.
Štai apsalimas, likęs gomury,
Kurs dirgins atmintį, pakol akis užmerksi.
Mes neišmokom būti sau geri.
Pusiau tamsa. Gal mes akis išverkę?
Pirmasis dūmas sprengsi kamine – 
Lyg būtos patirtys pelenuose prašapo.
Nebežinau, kas man primins tave?
Neatsitiesiančios ne Rojaus sodo šakos?
Išsidalinkim beržo auksinius –
Sezoną baigsim tarsi atsiteisę.
Vis tiek šviesa jau skilusi perpus,
O nebūtis taip gundo tarsi būtų laisvė.
Nijolena

2018-09-17 07:49:07

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-09-19 10:38:54

Pritariu Baltajai varnelei.

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2018-09-18 16:10:01

Gerbiamoji Nijolena, tekstą priglaudžiau, nes jis to ir prašosi.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2018-09-17 15:34:42

Dėkui, priglausiu. Man artimos eilės

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2018-09-17 11:55:33

Oi, Nijolena, nebūtis negundo nei Jūsų, nei mūsų nė vieno.
Apie temas ir eiliavimą nekalbėsiu, seniai žinome, kad
Jūs auksaburnė.