rudeniniuos rūkuos aš paliksiu dvejonių šukes,
o rutinoj dienų -–pavyduolių padėrusį žvilgsnį...
ir tada tolumoj du keliai būtinai nejučia susibėgs,
o skubėt pas tave ženklą duos, kaip kadais, gervių klyksmas.
kaip norėčiau sušukt, spengiant tylai klampiuos pabaliuos,
ir išbraidžius lankas, nukurnėti širdies tau uždegti...
nežinia, kada laimė šiam dulkėtam kely sušmėžuos,
gal maldaut teks ramunės, kad ji žiedlapiu sakmę pasektų...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-09-18 11:38:15
Patiko jūsų eilės - rašytos iš sielos gelmių...
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-09-17 22:22:11
Palikti dvejonių šukes – geras sprendimas ir eilės geros.
Vartotojas (-a): spika
Sukurta: 2018-09-17 15:44:52
Širdies klyksmas... skausmingas, išsiveržęs iš giliausių gelmių...Priglausiu prie mėgstamųjų.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-09-17 14:16:58
Jūs vyras, kokios problemos? šansų visada daug, o eilės puikiai pavykę.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-09-17 12:22:27
Labai mielos eilės.
Tik gaila, kad ne visi keliai veda į Romą.