Akimirksnio graudulys


Toks žemas šio rudens dangus...
Koks aukštas bokštas danguje įsmigęs.
Koks mažas aš ir man baugu
Tarp žemės ir tarp amžinybės.
 
Kokia beribė, amžina tyla,
Apglėbus bokšto kančios kryžių.
Ištirpsiu ten, išnyksiu erdvėse
Ir jau daugiau atgal negrįšiu.

O gal sugrįšiu čia rasos lašu,
Spindėsiu ašara ant gyvo žiedo.
... Kokia tyla ir kaip ramu,
Ir baltas angelas man savo
                                       giesmę gieda
Ražas

2018-09-06 16:22:00

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2018-09-07 08:16:13

Jutimai leidžia suvokti savo gyvastį. Jautrus tikrumas. Ilgesingas graudulys. Išjaustas brandumas.

Vartotojas (-a): Pelėda

Sukurta: 2018-09-06 18:47:34

Kaip Algirdas  gieda kaip Ražas,  ačiūdie, jau žinome.
O kur?  kaip? kada?  jis ateis pagiedoti kaip angelas.
O kad  ateis irgi nėra abejonių.
Numanau, kad tuomet  rasos lašelis jam vietoje arbatos...
Geri  žmonės gi pasistengs jį pasodinti  arčiau  kleboniškos...
O kol  kas būk  drūtas čia!

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-09-06 17:49:25

Vaizdingos ir grakščios eilės.
Kartą mane dar mažą, kai buvo naktis be mėnulio, bet žvaigždėta (rugpjūčio mėnuo buvo), paliko mane mama lauke vieną prie daiktų, kad galėtų paskui rasti. Tada, laukdama, pirmą kartą pajaučiau beribės visatos didybę ir galybę. Pasijaučiau tokia mažyte smėlio kruopele tyruose.
Ką mes rasime: 
Už mėnulio kalnų,
Už jo klonių liūdnų,
 (Edgaras Po)
nežinome.  Man kartais atrodo, kad aš jau esu mačiusi, nors pirmą kartą toje vietoje atsiduriu. Gal aš paprasčiausiai klystu - kada nors sapne būnu mačiusi.