Klaupiuosi


Klaupiuosi vėl prie tavo, Būtie, kojų,
Lemties kiek skirta – nežinau.
Skubrias dienas ir nemigą aukoju –
Eilėraščius kaip laiškus tau rašau.
 
Sušilti atėjau – taip žvarbsta rankos,
Ir drasko sielą prietema žalsva...
Vėl klauptis prieš tave, Būtie, man tenka,
Margom spalvom nudažė širdį dargana...
Papartis

2018-09-04 12:14:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-09-05 14:06:45

jautru, jausminga, gyva...

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-09-05 11:58:10

Tikros išjaustos, nereikia kurti, pačios pasirašo.

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2018-09-05 11:42:31

Kūryba, eilėraščiai tikrai kartais pareikalauja labai daug aukų, net viso gyvenimo, nors patys sau nėra joks tikslas, o tas būties siekinys švyti tolumoj kaip nepasiekiamas kalnas. Įtaigu.

Moderatorius (-ė): KitaJūra

Sukurta: 2018-09-04 20:26:13

Ruduo...laiškai eilėraščiais suklaupę širdį virpins...
 

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2018-09-04 16:48:36

Po darganos juk paprastai nusigiedrija...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-09-04 13:14:13

Širdies krauju rašytos eilės.
Būtie, būk gailestinga!