P. S (rudeniui)

... ir tyla turi klausą ir spalvą...

Įsiklausykime.
Pageltusiais rugsėjo lapais kaštonai šnabžda:
Nukrisime į rasą!
Voratinkliuose – mes, spygliais erškėtrožių sudžiūvę,
it medgraužiai galandantys kirvius.
Nesutepti suvirpa durų vyriai:

Tu išeini?

Palieku stoviniuoti ten,
kur niekada ir nestovėjau:
                             tarp skersvėjų,
                                        rudens ribos, arimų...

Atleiskit man už atvirumą:
Saulėgrąžos spalvų dėmė dar nesubrendo –
dangaus skliaute sužvango debesies skeveldra.
Tyla sugers ne vien tik garsą, be potekstės išskaitanti mintis.

Tik kurčias, nebylus ne tavo,
mano stabas neatkartos kas buvo vakar.

O rytoj?

Kas Jam – svarbu, o man – be kainos,
kaip duonos kepalas įmintas kojomis į žemę.
Medis

2018-09-02 09:12:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė

Sukurta: 2018-09-04 16:47:21

Yra to natūralaus gyvenimo sunkumo, galima jį priskirti ir rudens derliui, nes juk patirtys irgi šiek tiek suriša svajonių sparnus, nori ar nenori, priverčia perkainoti vertybes: kas Jam – svarbu, o man – be kainos. Perskaičiusi tekstą suklusau. Dilgtelėjo.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-09-03 08:38:21

Įdomios mintys.