Lyg vilkė staugsiu, o mintis kuždės:
„Į paslapties mąslumą įsipynei“,
Ir sielą skausmas skros, kančia žėruos,
Atrodys, dienos – nevilties grandinė...
 
Kai prietema žalsva nušvis,
Delnais akis nubrauksiu tyliai,
Pro langą mėnesio žiūrės
Žvaigždė, nukritusi nebyliai...
 
Į sapną vyno man atnešk –
Rašysiu amžinąjį laišką...
Eilėraštis užvers duris,
Ir širdžiai bus jau viskas aišku...
 
Kmynų nektaro prisigers
Iš žemės vasara išėjus...
Nejusiu drėkstančių akių,
Tik rankos glostys laisvą vėją...