Atsuksiu veidą vėjui – tegul plaka
skausmingais kirčiais ir šaltais lašais,
kad nebejausčiau – siela dega,
išduota, sutrypta... Žinau, kad tai  
praeis...
Išsirpęs apmaudas varvės gaižiu kartėliu,
tekės karščiu šviežiais randais.
užners dvejonių kilpą,
kuo gi nusidėjau –
taip smaugia nuoskauda, jog, regis, 
nepaleis...
Prisiminimai tarsi angys gelia –
juk buvo, Dieve, buvo –
svajonės, viltys, svaigūs pažadai,
kai karštis kūnus aistriai liejo,
atrodė, viskas tęsis amžinai... 
Kvepėjo jazminais, kai susitikom,
rausvėjo vyšnios. kai sukai savais keliais...
Sukandusi dantis kartoju tarsi maldą – 
juk tu žinai, kad netgi tai – 
praeis...
Liks ilgesio šešėlis gyvas,
sugrįš ne kartą vėl pažįstamais vaizdais,
kankins lyg budelis, kol gims viltis,
jau viskas nuskaudėjo
ir nudulkėjo užmaršties keliais.

--- pulsuos tik laiko dildoma mintis
lyg laikrodžio tiksėjimas –
rėkiu ją garsiai –
            praeina viskas,
                      net ir tai praeis.
Praeis.