Šiaurės eilės. Takas į Šiaurę

vizijos šaukia, jos tarsi piemenys
ganantys pasimetusius veidus
jos mėgsta klaidinti 
ūkia net medžiai 
pilni iškabliuotų dausų
jų širdys – tai labirintai

takas į Šiaurę be nuolydžių 
jis baigiasi ten, kur rūkas apgaubia sniegą 
ant krašto pasaulio
ledynų dvasia 
tiesia rankas į Van Gogo paliktą saulę 
tiesia rankas ir maldauja
suprasti ir ją
 
ak, koks skausmingas vergijos pasaulis
peršti ir skauda
surakintas grandinių rankas
it karalaitė aš soste
lyg karalaitė - neelgetaujanti
ties vartais iš siūlų budžiu
 
ak, ten pro plyšį sielos valtelės
nušvinta
ir plaukia per pūgą
kas matė jas
kas matė jas – sušunku
lyg tos lelijos bėgo laiko platybės
bėgo laiko platybės gilyn į dausas
crepuscolo

2018-08-10 14:28:29

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-08-14 13:29:07

Teoriškai svarbiausia, jei išlieka siela laisva, nors vergijos pasaulis ir skausmingas. Tačiau ekstremalios sąlygos (pvz, karas) parodė ką kitą t. y. kad skausmas, badas silpnesnį žmogų gali priartinti prie kur kas žemesnio lygio.

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-08-13 21:34:31

Gali būti surakintos grandinėmis rankos, bet svarbiausia siela laisva ir jai visi padangių keliai atviri