Prie neuždegto laužo

O juk buvo ne taip
Ir tyla neskambėjo
Žalvariniais kamienais pušų.
Tarsi buvo čia pat – nesustojo, praėjo,
Ne be pėdsakų, ne be žymių.

O juk buvo ne taip
Ir ne tie žodžiai krito
(Ar vertėjo juos mums išsakyt?)
Nukamuota kankinos lig auštančio ryto
Taip ilga ir bemiegė naktis.

O juk buvo ne taip...
Nesakyk, kad neskauda,
Kad jau viskas – seniai, jau seniai...
Blėsta plėnys kadaise neuždegto laužo,
Atminimų skaudžių pelenai.

Viskas buvo ne taip,
Kaip abu mes norėjom,
O norėjom juk šitiek nedaug....
Pasisuko nuo pamario vėstantis vėjas –
Bus, atrodo, lietaus...
seniokas

2018-08-08 09:50:23

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2018-08-11 21:13:59

švelniai ir labai dailiai sugulę mintys...

Vartotojas (-a): Rasojimas

Sukurta: 2018-08-11 21:13:50

švelniai ir labai dailiai sugulę mintys...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-08-09 20:28:10

Labai mielos eilės.
Kartais neuždegtas laužas palieka kur kas šviesesnes ir neblėstančias akimirkas iki pat mirties. Einant per gyvenimą būna visko ir šalto ir balto. Iš pradžių kai kieno norai būna maži. Bėgant laikui, jie didėja, kol viršija leistiną ribą.

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2018-08-09 09:55:10

Puikiai rašot. Ačiū, kad randu jautrias eiles. Dedu į savo kraitelę.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-08-09 08:36:30

Tiek prie uždegto, tiek prie neuždegto laužo būna ir kančios ir džiaugsmo ašarų. Toks gyvenimas.
O aprašėte vaizdžiai, šaunuolis.