Kartais


Kartais iš laimės tenka išprotėti:
Pirmosios meilės dvelksmas priartėja,
Jaučiu troškimą medžio – žemiškos bendrystės,
Gyvenimas, deja, tik laikinumą sėja...
 
Ir laikas prarastas užplūsta –
Nueinantys gyvenimai pro šalį švyti,
Nieks neįmins čia paslapties, o, Dieve,
Ar meilė didelė ta buvo, ar visai mažytė...
 
Baltumą ryto savyje turėjom –
Gelmėj būties paskendę buvom,
Gyvenimą kaip viltį nešėm,
Širdžių mūs siekiai nepražuvo...
Papartis

2018-08-08 06:48:48

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-08-09 18:56:32

Su metais mes to norime ar nenorime,
dėka laiko ir įgytos patirties mumyse vyksta transformacija. Keičiasi ne tik mūsų išvaizda, bet keičiasi ir mūsų jausmai bei elgesys. Todėl nieko stebėtino, jeigu, tarsi niekas nepasikeitė, bet mūsų požiūris ėmė ir pasikeitė. Mes dėl to nesame kalti, tai laiko įtaka. Gal tik vienintelė meilė, jeigu ji yra tikra, išlieka nepavaldi nei laikui, nei pokyčiams.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-08-08 09:44:28

Deja viskas laikina ir nuolat kinta net ir jausmai.