Už žodžių jokios slaptys nesislapsto,
Seniai sumindyta ir išrėkta tyla,
Bet vėl guldau žodžius ant balto lapo –
Jie viens prie kito glunda, ne prie tavęs, deja.
 
Vienatvė mano kažką paširdžiuos kapsto,
Ten tuščia, ten nūnai tavęs nėra,
Tavas akis dar atmintis surastų,
Ir užtekėtų sieloje žara.
 
Ir suptųs toliuos ilgesingos vilnys,
Žuvėdra tūptų vėl ant pašiauštų bangų,
Dar, praeitie, mane paguoski ir pagirdyk,
Nes be tavęs man pilka ir baugu.
 
Sutilptų šis pasaulis tavo žvilgsny,
Ir ašaroj  nuskęstume abu.