Šiaurės eilės. Rožinės lelijos sviteriuose

tai buvo viską deginanti ugnis
atnešta
per tundrą į Šiaurę
apanglėjusiomis akimis kažkas sustabdė saulėlydžius
ir nuvertė sniego karalius nuo sostų
vaikščiojau tarp jų su vasaros suknele
ir vėjais plaukuose
skyniau rožines lelijas ir puošiau atvirus kambarius

vidury tyrų sužydėjusiam sode
klūpojo Santa
arba Dalay iš Tibeto kalnų
su akmenine vaza
prie nugaros
į kurią lašėjo vanduo

tai buvo kriokliai
pilni upių gyvybės
pilni neprasikalusių ūglių
kaip pretenzijų kažkuriam mano pavasariui
kai bėgau laiptais
su strazdanomis veide
su pusiau prirašytu dienoraščiu
virtusiu malda

aš kartojau: šitiek pavasarių, šitiek jų žiūri
šitiek jų kausto
šitiek jų tarsi durimis varsto

Dalay – teturėjo vieną vienintelę žiemą
aš - šimtą pavasarių
tokie turtingi mes buvome
crepuscolo

2018-07-26 17:20:26

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kava

Sukurta: 2018-07-29 00:54:29

esu pastebėjęs, kad su Tibetu europos centro gyventojams nelabai sekasi susišnekėti, nors ta akmeninė vaza - visai fainas žiedinys, bet netinka prie nugaros, galvoju, prie kupros geriau tiktų, bet ką daryti, kai akmeninė vaza yra, o kupros nėra? Taip, telieka derinti prie  nugaros.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-07-27 07:35:44

 Originalus kūrinys.