O vasaros vėjai, pakvipę barkūnais,
Jūs kilstelit paukštį į pirmą jo skrydį.
Saulėtekių Mišios, saulėlydžių Sumos...
Nejau nuodėmingas, kas jaunas, kas žydi?
Karšinčiai atokaitoj snaudžia – ne bamba
Ir šelmiškai šiepias jaunystę sapnavę.
Juk nokti, saldėti – ne gimdymo stangos,
Bet nugarų sopė tiems, daržą kas ravi
Ir žiūri viltingai į žalią užuomazgą,
Kurią supa vėjai, barkūnais pakvipę –
It gavę gyvent pakartotiną progą,
Užmiršę tą mirksnį ir žilę, ir plikę.
Supuosi ant smilgos su žiogu, su boruže
Lyg skruzdiško tako sumaišiusi vingius.
Nuglostytas vėjų svajotojų porūšis – 
Nuo kvapo barkūno jie būna laimingi.