Kasdienybės apaštalai

buvo rūkas ir buvo žvaigždė
buvo arklas
juo ardavau gyvenimo žemę

buvo vaikai iš smėlio dėžės
žaidė viską užmiršę
plaukdami į vakarus
jų rūbeliais vilkėdama
ėjau kurti
labirintų namuose ugnies

buvo titnagas
lyg akmuo nuo klėties, lyg ir ne
šildžiau sušalusį kūną
tarp ledkalnių, tarp sutemų platybės
kurioje draskėsi tiktai plikos
sustirusių medžių pamėkliškos šakos

buvo auksas ir jo nekentęs pavasaris
semdavau dulkes
iš šulinių
semdavau saujomis
galvojau, ko verkia tos moterys
ko?
aslose apkabinusios pavargusias galvas

netgi saulė ne tokia keliauninkė
netgi lygumos, nebuvo ir jos
kažkieno suskaldytos byrėjo vitražais
byrėjo dulkių žiedais

aš verkiau, tąkart iš tikro verkiau
gyvenau tarsi prie durų
tarsi ant debesies
kol įgriuvo į mane atsitrenkę pasauliai
nešė mane
nors norėjau pabūti
ties valanda ta
kai sėdėjom už stalo
ir buvome valgantys
kasdienę duoną apaštalai
 
crepuscolo

2018-07-12 07:31:47

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Komentarų nėra...