Atšuoliavai į Lietuvą, į pačią širdį,
Kur Nerį Nemunas sutinka,
Kur pilies bokšte aidas girdis
Kauno dienų senų, garbingų.
 
Atšuoliavai padėt apginti
Nuo užmaršties lietuvio šlovę,
Amžius praėjusius priminti,
Kai dėl šios žemės bočiai kovės.
 
Kai kilo Kaunas, kilo vardas —
Gražus, skambus, lyg plienas tvirtas,
Lyg rankose suspaustas kardas,
Kartų kartoms sukaltas tiltas.
 
Tave mylės, tavim didžiuosis
Kam Lietuva — namai, šventovė,
Audrų keliai, ramybės uostas,
Sparnus išskleidusi svajonė.
 
Gal bus, kas pavydės, murmės,
Jog tu per jaunas kraštui ginti.
Nežvelk į krebždesį pelės,
Paragink žirgą ją paspirti.
 
Atšuoliavai, stovėk ilgai,
Dangus palaimins Laisvės karį.
Žėruos aušra, raus vakarai,
Budėt sargyboj čia bus gera.