Seniai seniai kai buvau dar vaikas,
buvau toks nedidelis,
kad nieko neprisimenu – 
tik miglotai įvykius kelis:
 
kaip kieme žąsis ganau,
o šalia – mano ūgio vištos ir gaidys,
kuris dar ne kartą mane gąsdins
ir pas Mamą vaikys.
                                   
O kai jis pagaliau paskutinį kartą pragys,
esu jau nemažai pasiekęs vyras – 
ant pirštų galų atsistojęs
vienas atsidarau duris,
 
ir tai kasdien vis dažniau kartojas, 
turiu tvirtas tiesias kojas...
Nuo tada ir pradėjau suprasti esąs
ypatingas ir didelių galių turįs.