Šiaurės eilės. Ėjimas į saulę

ak, mano į ledą sustingęs pasauli  
suklupusios nuo debesų sunkio jūros  
pilkus horizontus rodančios skaidrės  
tolumoj baltas būres pametusios  
laivų eskadrilės  
plaukia pro lūpas  
jos šnabžda:   
lai šoka....   

ir šoko, jos šoko fėjų suknelėmis 
teatro anšlage
plojo mimai ir kaukai, nimfos ir gnomai
siautė net vėjas,
pūstė ir pūstė
krito sniego lavinos tolyn
nuo manęs

stovėjau tarp vartų 
jie numušė gervę 
vidun neįleido 
girdėjau, kaip sklinda  išsilaisvinęs verksmas 
ošė lyg  jūra
užsimerkus prieš vasarą 

ėjau takeliu 
kuris tebesaugojo 
mano užžėlusius pėdsakus 
ėjau juo  ne kartą...  
išnykau horizontuose
tarsi nenugyventas gyvenimas
prieš paskutinį
gedėjimą

(....)   

kartą
atsigrežiau į šimtametį senį  
prie vienos Šiaurės jurtos  
saugojo į išskuobtą lovį  
įkritusias savo akis  
plaukiojančias vandeny  
jis žinojo  
kelią į Saulę.
 
crepuscolo

2018-06-28 07:21:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-06-28 10:38:10

Įdomios eilės. 
Kelias į Saulę yra pavojingas.