O viltie, prakalbėk

Iš versmės nemarios, kur ramybe pulsuos,
meilės pliūpsniai apgaubs tavo širdį.
Pakelėj senas kryžius rymos,
Toks sukrypęs nuo tavo kančios,
Nebylus lyg sudužusios viltys.
Tu į šviesą veržies, į beribes erdves,
Lyg drugys tamsią naktį paklydęs.
O viltie, prakalbėk, netylėk,
Kaip toli tu bebūtum nuklydus.
Ratai darda pirmyn, jie negrįš atgalios,
Kelias tirpsta lyg sniegas pernykštis.
Vis artėja diena, kai taurė sklidina
Ir gėlos, ir kančios tavo lūpas sukepusias vilgys.

2016 metai.
Audronaša

2018-06-21 10:41:18

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2018-06-21 16:00:17

Nuostabios eilės, kurios palietė giliai, giliai...

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-06-21 11:38:19

Ką be parašius vistiek bus toli iki to jausmo, kurį sukėlė šios eilės.

„Tiktai krauju rašytus žodžius galima vadinti poezija“ (Salomėja Nėris).