Iš vabzdžių kolekcijos

Norėčiau būti vandens čiuožikas. Nors vieną dieną nebesižvalgyti į vertikalius matmenis būtyje. Norėčiau, kad atsipalaiduotų įsitempusios dėl išlikimo iššūkių minčių spyruoklės, kad užgriebio plotas būtų tik mano ego dydžio. Deja, tokios laisvės niekas nebeduos, nes pareigų druska įsiėdusi iki stuburo smegenų. Rūpestis, kokiame pasaulyje lieka gyventi vaikai, pabudina iš senatvinio tursomiegio. Maudžiančios nuo darbų rankos nebeturi pojūčio, kaip skrydžiui pakelti savo esybę. Gal apžvalgos galimybė suteiktų ramybę? Ė, ne. Informacijos poplūdis dar labiau dirgina, kelia nerimą ir vertikalė sminga it durklas vis giliau, giliau, skaudžiau, skaudžiau... Kai ryto šviesoje mintys nors kiek nusikrato baimės, pajuntu, kad be reikalo aš noriu būti vandens čiuožiku. Labai teisingas tas prismeigimas manęs prie vertikalių tiesų – lieku savo vietoje net tada, kai sklerotėjanti atmintis nukarpo visus ryšius.
Nijolena

2018-06-21 07:54:25

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-06-24 13:03:24

Filosofiniai pamąstymai, kai nueita nemaža kelio atkarpa. 
 Na, čia ne į temą. Prisiminiau iš vaikystės vieną epizodą. Mamos mama (mano močiutė) jau sirgo ir gulėjo lovoje. Mama jos paklausė apie ką ji visą laiką galvojanti, o ji atsakė: "Apie visą pasaulį, vaikeli".
Na, Jūs dar turite daug sumanymų, idėjų, kurias kitiems perteikiate. Visada  su įdomumu perskaitau.