Palaiminimas

Tai apgaulė tik gatvės žibinto,
Tai tik melas šešėlių nakčia,
Kada žvaigždės išgąsdintos krinta,
Kada virpa varinė delčia.
 
Dar paduok, mano miela, man ranką,
Mes išeisim su rytu iš čia,
Kur naktis mūsų būtį išrengia –
Ar bejusim, kas buvo kančia?
 
Lai šviesos švelnūs glostantys pirštai
Leis užmiršt, kas vienatvės ledai,
Kada rodės – net angelas miršta,
Verias sieloj kraujuoją randai.
 
Ryto saulė žingsnius mūs išgirs dar,
Ir palaimins mūs širdis varpai.
bitėžolė

2018-06-16 08:20:21

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2018-06-19 08:48:53

Prasminga, gilu...

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-06-18 08:06:18

Kaip visada gilus ir mielas.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-06-16 19:59:21

Nuostabus, širdies kalba rašytas sonetas.

Vartotojas (-a): Raktažolė51

Sukurta: 2018-06-16 08:56:07

širdį paliečianti  sonetas. patiko.