Kai kopiam į svajonių bokštą,
Juk tikime, kad jis įveikiamas...
Ir kiekviena širdis to trokšta,
Bet žmogui, gal gerumo reikia tik?..

Net jei nebūtų nieko kito, –
Ir duonos žiauberę dalintumės...
Išeitų kas neišprašytas, –
Spindėtų akys šviesų ilgesį...

Suvokiam (ar visi?), jog būna
Svarbiau, šalia kad jaustum artimą,
Budėtų nuolatos tikrumas,
Kad prie vienų stovėsim vartų mes...