Sudiev, aš tau sakau, mieloji, 
Saulėlydi blankių akių, 
Bet tu vis karštligiškai groji 
Ant mano nervų įtemptų. 

Balandžiai po langais burkuoja 
Negimusių vaikų balsais, 
O ežere užaugus kuoja, 
Jau jūroj neršti įsigeis. 

Kai varnas varnui akį kerta, 
Kaip tverti, kas man pasakys? 
Regiu, virš manęs kala lentą 
Palinkęs šlubas duobkasys. 

Paveikslas ant vinies linguoja, 
Jau nieko švento nebeliks... 
Kai musė skečia savo kojas 
Ir uždengia Dievui akis.