Kai išsitaško nerimas rasom ant vejos,
palieki drebule virpėt
nuo menko vėjo gūsio.
Širdim lygu lapeliais saulės
šilumą ir šviesą gertumei,
kamieną šaknimis lyg rankom
apsivijus drūčiai.

Kai išsitaško ilgesys rasom rytinėmis,
virsti žaizda, nes šitaip skaudžiai verkia vaikas
apsuptyje daiktų bedvasės tuštumos.
Akimis lyg rankomis kabinasi į kelią,
kur gal už horizonto motina išnirs
akimirkai, kad bent paglostytų galvelę.

Kai laukimas išsitaško rasomis,
niekingai virsta ąžuolai broleliai,
išsitiesia naktis juodais sapnais
ant tėvo rankų sumeistrauto suolo,
priglaudi savas ir vaikiškas dalias
prie savo drebulės tvirčiausio stoto.

Kai išsitaško nerimas
2018 06 04
nemiros.wordpress.com