Lemties įkaitas

Santrauka:
Vis tiek mums reikia tam tikro absoliuto, tam tikros tikrovės, didesnės už žmogų, nors konsoliduoti bendrijos galbūt nepavyks, bet patirti džiaugsmą dėl santykio su absoliutu verta, ir tai galėtų įveikti visuomenėje tvyrančią baimę, nusivylimą, susvetimėjimą. Šio teksto autoriui absoliutas  yra „Visatos vyksmas“.
Augustinas Dainys „Bendrija ir absoliutas“; „Šiaurės Atėnai“
Yra žodžių, už kurių, mano supratimu ir besąlygišku įsitikinimu, ištartų  ar užrašytų, esama bekalbės, jusliškai niekaip nepasiekiamos būtybės, susijusios su šiuo ženklu, bet ne savo esme, nes šios sąvokos požiūriu negali būti jokio, net menkiausio atitikmens tarp bekalbės būtybės ir bedaikčio, ne jusliško, jusliškas jis tiek, kiek girdimas ir perskaitomas, žodžio. „Lemtis“ sąlygoja mano trumpalaikį čia ir dabar, štai šioje Žemėje buvimą, vaizduotės, intelekto, nuojautos nežmogiškų galių tam tikra telktis į Ženklą. Įdomu, kad mano buvimą apsprendžia ir lemia moterys: induizme „Kali“ — „laiko valdovė“; senųjų graikų „Artemidė“ — amžinai skaisti, baudžianti ne tik žmogų, bet ir dievus mirtimi už vienintelį žvilgsnį į ją; romėnų „Diana“; lietuviškoji „Laima“ — lemianti gimstančio kūdikio likimą ir jį sekanti, ir prižiūrinti, Marija — Dievo Motina, pagaliau žemiškoji ir pati artimiausia man mano Mama, vienintelė, individuali, jusliška ir kūniška, užslėpta Visuotinybės ženkle — „mama“. Galbūt ir pats Žodis, taipogi ir kalba, kurios įkaitu esu, dovanota tos pačios Nežmogiškosios galios, Ženklo dėka aš galiu sužmoginti ir sutelkti šias galias, juo uždengiant ir prisijaukinant Absoliutą, šiaip be išlygų svetimybę žmogui. Kaip buvo Nežmogiškosios galios, jos taip ir išlieka, bet gausėja Žodžių, kurie jas įvardina: „Visata“, „Vienis“, „Dievas“, „Lemtis“ „Brahmanas“, „Krišna“ — aštuntasis Višnaus įsikūnijimas, „Buda“, „Praamžius“, pagaliau „Fizikinis  Vakuumas“ ar „Higgso bozonas“... „Visatos vyksmas“. „Kaip aš galiu tikėti tuo, ko nematau“, — sako Piraha genties žmogus katalikų pastoriui. Mane suglumina šio žmogaus žodžiai ir iššaukia abejonę, ir aš klausiu savęs: kaip aš galiu matyti tai, kas anapus manęs, juo labiau džiaugtis bendravimu su juo ar net garbinti malda? Bendravimas su tuo, kas anapus manęs, galimas mąstant ir tikint Juo be išlygų vien minčių, vadinasi, kalbos, ženklų pagalba. Čia tai jau mano gebėjimai ir galia, peržengti Artumoje supantį akimis matomą bekalbį Nežmogiškumą ir iškeliauti Į Tolumą.  Galbūt vienintelė poetinė kalba sugeba Artuma išpuošti Tolumą, ir Ji tampa artima ir pažįstama, be išlygų žmogiška, poetas bekalbę sielos nuostabos būseną sugeba perteikti visiems suprantamais ir prasmingais žodžiais. Juk tokia nuostabos akimirka iškrenta iš laiko valdžios, skaitantysis šias eilutes „prikelia“ jau savo sieloje bekalbe nuostabos akimirka: „Gervės Grįžulo ratuos girgždės. / Kibiruos tu nešei po mėnulį / Ir po kojomis laistei žvaigždes. / Ir įšalo mėnulis versmėj... / (Paulius Širvys). Galbūt tai ir yra vienintelis žmogiškasis artumas, galimybė išsakyti, perteikti sielos nuostabos, nevilties ar džiaugsmo individualias bekalbes būsenas, atsivėrusią Tolumą, išdabinant ją betarpiška Artuma...
Ražas

2018-06-06 15:04:17

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Cieksas Žalbungis

Sukurta: 2018-06-28 05:18:28

skaitau eilinį kartą...taip...tai yra išdabinta Artuma
 

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-06-07 16:01:50

Turiningas, įdomus įrašas skaityti, o perskaityto (beje, ir ne kartą asmeniškai permąstyto) supratimą galiu apibūdinti maždaug taip: kažko, ką nujaučiu, tikiu esant, neišreiškiamumas žodžiu.
 
Bendravimas su tuo, kas anapus manęs, galimas mąstant ir tikint Juo be išlygų vien minčių, vadinasi, kalbos, ženklų pagalba. >
na, jeigu iki minčių... nes kalbos ženklai jau kiek žaboja mintį; kita vertus – taip, mintys plauko kalbos ženklais...
 
Apie sielos nuostabą.
Galbūt vienintelė poetinė kalba sugeba Artuma išpuošti Tolumą, ir Ji tampa artima ir pažįstama, be išlygų žmogiška, poetas bekalbę sielos nuostabos būseną sugeba perteikti visiems suprantamais ir prasmingais žodžiais. >
galbūt, bet nebūtinai... nors žodžiai tarsi visiems suprantami, bet tai, ką išreiški, taip dažnai nerezonuoja, taigi nebūtinai kitam artima ir pažįstama... kitų nuostabos yra kitų nuostabos, taigi artumos ir tolumos skiriasi... (nors, kiek suvokiu, jusliškai nepasiekiama Toluma viena visiems).
Įkaitas, taip.