Užgeso žiedlapių pūga,
Ir mano ilgesį išsklaidė vėjai,
Jau nebebus kaip visada,
Kai mėnuo man sapnus žadėjo.
Net pieva jau dabar kita,
Ne ta, kur pažadais žydėjo,
Ir kas galėtų sugrąžint man ją,
Tą sielos stygom grojančią būrėją.
Ji – tai paletė skambančių spalvų,
Zylutės muzika, varnėno juokas,
Ji tai lietaus ištartas dangiškas
myliu,
Kai paukščiai ir plaštakės tuokias.
Į tą pavasarį sugrįžti negaliu,
Tik liūdesį man laikas suokia.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-06-04 13:14:24
Laikas, kada tik ir belieka kurti sonetus... Patiko.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-06-04 11:38:16
Vaizdingas sentimentalus sonetas.
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-06-03 15:10:49
Gražus sonetas.
Vartotojas (-a): Ramunė Vakarė
Sukurta: 2018-06-03 11:31:49
Pajautimas ir suvokimas gražiai draugauja.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-06-01 11:23:53
Liūdos mintys, niekas nestovi vietoje, nuolat kažko netenkame.