Kai pavasaris lenda į dūšią,
Tau vis kišdamas kojas sušildyti,
Išeini nusiteikęs kruvinam mūšiui,
O grįžti pasirengęs pamilti jį.
 
Vienas smūgis ir tu jau parklupęs.
Be jėgų. Tik suleidi pirštus į žolę
Netikėtai užuodęs tekėjimą upės
Ir pražydusias neužmirštuoles.
 
Negali ir nenori neskristi,
Tad pakyli į orą svajonėmis.
Gal ir būtų baugu nukristi,
Gal ir būtų, bet mes kvatojamės.
 
Kai pavasaris lenda į dūšią,
Tu kovoji tik su svajonėmis.