Neleista pakartoti

Žibėjo tik mėnulio šukė,
Kai tu sakei: ilgiau pabūkim
Ir dar pajuskim džiaugsmo blyksnį...
Vargu, ar mes besusitiksim.
Gal mūsų, ar lemties kaprizas,
Kad ne kartu ir dienos visos:
Kiek mudviejų tebuvo – žinom,
O prarastų nesugrąžina...

Ir tos žvaigždelės juk ne mūsų.
Pavogs aušra mėnulio pusę,
Nubus diena, neš naują žinią,
O mes – tiek daug pasidalinę...
Nebus tik leista pakartoti,
Tų žingsnių – į pradinę stotį,
Kurioj du žmonės susitinka
Ir kur lemtis abiem teisinga...
Eiliuotoja

2018-05-20 15:34:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2018-05-25 21:12:53

Kartais lemtis stipesnė už mūsų norus....Patiko

Vartotojas (-a): lašasdangaus

Sukurta: 2018-05-22 09:25:43

Žodžiai kieti - kartais reikia priimti tai, kas nebesugrąžinama... bet visuomet juk yra dar už ką padėkoti...

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2018-05-20 18:27:54

Toks teisiantis... nusilenkimas lemčiai...