Tai kalbasi du vėjai
Ir kalbina medžius –
Pavasaris atėjo
Toks žalias ir svaigus.
O kaip man jo reikėjo,
Kad čiulbintų paukščius –
Tyrų jausmų sėjėjo,
Sujungiančio krantus.
Vienam – tai ryto saulė,
Kitam – žvaigždė tyli,
Kur mūsų šis pasaulis,
Kurį mylėt gali.
Kur niekad nesiliauja
Dviejų kalba gili.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-05-23 15:54:23
Gražus sonetas.
Svaigi pavasarinių vėjų kalba.
Vartotojas (-a): lašasdangaus
Sukurta: 2018-05-22 09:27:04
Tarsi lengvas pavasarinio vėjo gūsis... labai gražu :)
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-05-20 15:41:52
Tikras pavasarinis: gyvastingas, švelnus...
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-05-20 12:57:54
Lengvas pavasarinis sonetas...
Dviejų kalba gili.