Pametus irklus

Suplyšta melo austos burės,
Nors žvilgsnis tavo užliūliuoja,
Jaučiu, pavasaris išbūrė,
Kad išsiskirsime mes tuoj jau.

Saulutė slepiasi suplukus –
Šį vakarą ji ges be kraujo,
O debesis mėnulio plūgas
Prarėš ir bers žvaigždes iš naujo.

Man atmintis rakina kojas,
Tačiau kantrybė jas sutrauko –
Giliai šaknim išsikerojo
Ne vien tik žodžiai, bet ir daug kas.

Juk būta piktžolių, lelijų –
Ir kvepiantys žiedai, ir bados,
Kai šiltos rankos apsivijo
Ar šaldė žvilgsnis tartum ledas.

Kai rykštėm plakė mano jūrą
Lietus, pratrūkus debesynui,
Jaučiau, kad ateities neturim,
Net ar turėjom ją nežinom.

Bet visgi plyšo melo burės –
Be irklų laivas krante guli.

„Pametus irklus“ 2018 m. balandžio 25 d.
dulsineja

2018-05-09 20:55:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-05-10 22:40:13

Reikia taip tikėti ateitimi, kad laivas plauktų ir be irklų.

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2018-05-10 15:30:40

Geros eilės. Pametus irklus, jau niekur nebenusiirsi...

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2018-05-09 21:41:58

Vaizdžiai perteikta liūdna istorija. Man patiko.