Menu, kaip tąkart mūsų gatvė mirė –
Žibintams blėstant rytmečio skliaute...
Tu pasakei tik vieną žodį tyliai –
Lyg nenorom – vienintelį „Atia...“
 
Klanų blankiam fone gal tavo akys,
Galbūt šviesa spindėjo iš žvaigždžių –
Iš tų pačių, kurių abu netekę,
Juodu asfaltu pėdinom, slidžiu.
 
Nes oras buvo dulksnoje įmirkęs –
Drėgni klevai, žolė – rasa veide.
Bet pakelėj išliko sausos dilgės –
Ant lapų jų nusprūdo tas „Atia...“
 
Nekėliau, nes labai bijojau skausmo,
O gal bijojau likt su juo kartu?..
Dabar nebežinau ir nepaklausiu,
Nebepaklausi šito jau ir tu.
 
Juk neprikelsim gatvės arba ryto,
Negrįšim, net jei bėgsime bėgte.
................................................................
 
Ir liks kažkur tarp dilgėlių įkritęs
Negyvas, tačiau duriantis „Atia...“.
 
2018 m. gegužės 3 d.