Jauti, kad niekas jau tavęs nelaukia.
Ir tu nelauki.
Gal todėl ramu?
Įsmigęs mėnuo žiba šiaudų kaugėj,
Sausus javus uždegęs naivumu.
 
Nuo gluosnio nuvarva truputis mėtų –
Rasa rugpjūty velniškai šalta.
Ir vis mąstai –
Ar buvo tiek mylėta,
Kad net nustojo suktis planeta.
 
Pelėda miega.
Tik budi dar tu vis,
Nes netiki...
Ar būna taip tamsu,
Kad Šẽšuvy suakmenėjo žuvys,
Kalbėjusios kadais šimtais balsų?
 
Vidurnaktis ir tuštuma aplinkui –
Mėnulis, upė, medis –
Jie menki...
Netgi rasa kapsėjusi sustingo.
Ir tu savęs daugiau nebetenki.
 
Nyksti lyg rūkas, lyg šešėlis, dūmas
Iš paskutinio šiaudo –
Pilnaties nėra...
........................................................................
 
Ir ta ramybė, ir nakties artumas
Įpjauna tavo Žemę mirtina tyla.
 
2018 m. balandžio 15 d.