Balandžiai mūsų sulaukėję...
Nejaugi aš miegu? –
Su jais tu išskrendi, nespėju –
Būtuoju jau laiku.
 
Juokies – bažnyčių bokštai byra –
Dangus žemai, žemai...
Tačiau vis tiek jis man dar tyras,
Nes tavo ten namai.
 
Juk rotušė – it lūžęs pirštas,
Bet Viešpaties nykštys,
Palieką spaudą – nepamirški,
Kad paukščiai tie balti.
 
Kad debesys minkšti kaip pūkas –
Tai kas, jei po medžiu,
Kuriam kasmet žiedų vis trūko
Ar vaisių gal saldžių.
 
O gal šakų sūpuot sūpynei –
Ji taip arti žolės,
Kur voras savo tinklą pynė
Ir pinti dar galės.
 
Tenai žydrynė nusileido
Ir saulės kamuolys.
Aukštai tiktai balandžiai skraido,
Tu skrist taip pat gali
 
Virš to, kas buvo – nebeliko.
...............................................................
 
Lyg busčiau iš miegų...
Tik sapnas mano neišnykęs,
Todėl jame lieku...
 
2018 m. balandžio 18 d.