Kaip kartais be reikalo pyktis nutvilko –
Lyg dilgė...
Ar duria dagiu varnalėšos...
Nejau nematai – aš tavęs pasiilgęs?!
Balse ta gaida net švelnumą suplėšo.
 
Ir byra tuomet tarsi tinkas nuo lubų
Mintis –
O galbūt jai tavęs nereikia...
Nuo žingsnių belaukiant parketas jau lupas,
Kamputyje gūžiasi laikas kaip vaikas.
 
Bet taip tik atrodo.
Patsai nekantrauji,
Pamiršęs – kiti kitaip parą matuoja.
Veikiausiai be reikalo plūsteli kraujas,
Vidus kunkuliuoja ir pakerta kojas...
........................................................................
 
Dažniausiai ir laimei tai trunka minutę.
Blogiau –
Jei nusitęsia mėnesiais, metais –
Lieki tik vaiku prie pat sienos kamputy,
Kuris bandė laiką talpint į kvadratą.
 
2018 m. balandžio 18 d.