Šalia

Sakai, vaiko didelės akys?
Bet jo dar didesnė širdis...
Plaštakės, plaštakės, plaštakės
Virš žilstančio žiedo skraidys.
 
Aplinkui rugių vasarojus,
Aplinkui miškai, ežerai...
Sparnu margaspalviu pamojęs
Sūnus į sodybą pareis.
 
Kur tėvas, kur motina, duona,
Ir pienas toks šiltas, ramu...
Ir kam gi jam saulė raudona –
Yra židinys dar namų.
 
Galbūt vieną rytą prabudęs
Negrįš...
Bet tikrai ne visai.
Ir nors jau ruduo tamsiai rudas,
Bet tu vis lakštutės klausais.
 
Ir vėjy ne lapai – plaštakės
Plevens...
Po jais pieva žalia.
.......................................................
 
Sūnus...
Kažką tyliai pasakė –
Juk jis visad stovi šalia.
 
2018 m. balandžio 16 d.
kaip lietus

2018-04-17 07:56:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-04-17 18:42:31

Taip, jis visad  stovi šalia

Vartotojas (-a): LaimuteM

Sukurta: 2018-04-17 13:49:24

Net žodžių nereikia... jis visad šalia... Gražu.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-04-17 11:48:38

Nuostabios eilės sūnui ir namų židiniui.