Neatsimins naktis  sapnų,
Ėjimo į pasaulio kraštą,
Ir visa užsimirš tegu,
Kai amžinybė mėnesiena taškos.
 
Neatsimins ir ištiestų delnų,
Kurie žvaigždes po vieną raškė,
Ir toliuose baltų kalnų,
Ir praeities, sutirpusios it vaškas.
 
Po mūsų nieko nebeliks –
Nė ženklo, kad kelionės būta
Į tolimas svajų šalis,
Žalia vilnis sudriks į putą.
 
Tik sakiniai kuždės keli –
Gyventa vėjuose ir žūta.